Kokiu tikslu menkinama medžioklė?

Nuo kada apie kultūrą puikius straipsnius publikuojanti „Žemaičių saulutė“ ėmė spausdinti straipsnius  (2020 11 Nr. 19) apie medžioklę ir medžiotojus vadina nusikaltėliais? Andrejaus Gaidamavičiaus straipsnyje „Šiuolaikinė medžioklė – tai tradicija, virtusi nusikaltimu“ būtent taip ir įvardijama medžioklė.

Straipsnyje medžiotojai įvardijami nusikaltėliais, žudikais. Belieka keisti savo nuomonę apie šį laikraštį, ir visai nenustebsiu, jei kuri nors iš Lietuvos medžiotojų draugijų laikraščiui pateiks pretenzijas už žodį nusikaltėliai.  

Baisiai jau daug tų „nusikaltėlių“, bemaž 40 tūkstančių. Dar pridėkime šeimų narius, kurie puikiai suvokia medžioklės reikalus. Paskaičiusieji stebisi tokiu straipsniu. Tada prie nusikaltėlių ir žudikų reikėtų pridėti kaimo bobutes ir diedus, kurie savo mielam giedoriui gaidžiui, bet jau pasenusiam, nukerta galvą, nes atėjo Kalėdos ar Velykos. Žudikais dar reikia įvardyti ir daugybės mėsos kombinatų darbuotojus, kurie atima gyvybę į skerdyklą atvežtiems galvijams.

Man kažkada teko matyti, kaip Klaipėdos mėsos kombinate geležiniu ir šonuose grotuotu taku vienas šalia kito eina buliukai, kuriems tuoj pat bus atimta gyvybė. Net medžiotojui bjauru į tai žiūrėti, kai gyvuliai mykia ir žiūri paklaikusiomis akimis – mato artėjantį galą.

Žvėris to nemato, aišku, su sąlyga, jei nebuvo sužeistas ir medžiotojas neatėjo jo pribaigti. O kiek milijonų broilerių kasmet nužudoma! Medžiotojas gali ir nepataikyti, o čia tam gyviui bet kokiu atveju – gyvybės pabaiga. Neabejotinai paklaikusiomis akimis žiūri stirna, kurią drasko vilkai, o šių populiacija jau nesuvaldomai padidėjo, tik atsirado norinčių prie vilkų nekišti nagų.

Ir nekalbėkime apie žaliavalgius. Čia kiekvieno teisė, ką valgyti – mėsą ar žolę… Būtent daugiausiai žaliavalgiai ir yra prieš medžioklę. Ir jau visiškas blefas, kai autorius tikina, jog XXI amžius bus, kai medžioklės pasibaigs. Net neabejoju, jog jos nesibaigs niekada vien dėl daromų nuostolių, neišvengiamo žvėrių skaičiaus reguliavimo ir pelno daugumai pasaulio valstybių.  

Taip, kai kas medžiotojų gyvenime paseno ir laikas keisti. Tuo ir naudojasi panašių straipsnių autoriai. Šiame straipsnyje minima Anglija, kurioje uždraudė lapių gaudynes su šunimis ir medžiotojais ant žirgų. Teisingai ir padaryta, nes tai buvo gryniausia pramoga. Lietuvoje tokių pramogų nėra.

Be abejo, straipsnio autorius paprieštaraus, jog paukščių medžioklė Lietuvoje – pramoga. Galbūt… Tik čia yra vienas bet. Ūkininkai jau seniai guodžiasi, jog gervės nulesa žiemkenčių pasėlius. Viena laimė, kad gervės nemedžiojamos ir medžiotojai gali atsispirti ūkininkų skundams.

Nepaparastai gražus ir labai atsargus paukštis. Kai, tarkim, dešimties hektarų žiemkenčių lauke pavasarį maitinasi dešimt gervių, tai nė ūkininkas nesiskųs. O jeigu šimtas, o jei tūkstantis… Ką tada jis pasakys?

Pavasariais laukuose apie Šilutę maitintis žiemkenčiais nutūpia tūkstančiai žąsų. Jos nemedžiojamos tik rudenį praskrendančios, o pavasarį – ne. Na, kaip nesipiktins to krašto ūkininkas. Girdėjau, jog Švedijos ūkininkai laukuose nutūpusias žąsis net nuodija.

Antai Plungėje kažkada medžiotojai mažino varnų skaičių. Atsirado prieštaraujančiųjų – būtent žaliavalgių. Tos medžioklės buvo nutrauktos ir kas išėjo: parke ant suoliuko neatsisėsi – varnų nukakotas. Kai kur pavasariais pjaustė šakas su lizdais. Bjauru buvo žiūrėti į ant žemės nukritusias šakas su lizdais, kuriuose žiopčiojo varniukai. Tokį reginį tada matė ir būrelis vaikų.

Gi nemaža dalis visuomenėje neturi nė mažiausio supratimo apie paukščių ir žvėrių daromus nuostolius ūkininkų laukuose, miškuose. Kai kur tuos nuostolius padengia medžiotojai. O jei žvėrių bus dar daugiau?..

Gi apie stirnų, elnių ir briedžių daromą žalą miškams jus patikins bet kuris miškininkas. Savo miškus turintis vienas mano klubo narys iš Europos gautų pinigų pasodino maumedžių. Juos stirninai ir elniai, o dabar jau ir danieliai išsijuosę nutarkuoja iki baltumo. Tenka atsodinti ir tai būna kasmet.

Gal prieš 15 metų smėlėtoje vietoje pasodinau 50 pušelių. Nė vienos nebėra – ūgtelėjusias ragais iki baltumo nutarkavo stirninai, stypso nudžiūvusios… O aš stirniną sumedžioju gal tik kas penkeri metai, nors galėčiau kasmet po kelis paguldyti. Esu šio klubo medžiotojas ir apie kompensaciją sunaikintiems sodinukams nė minties neturiu. O jei žmogus nėra medžiotojas, kaip tada?.. 

Turiu savo mišką, esu pasodinęs apie dešimt tūkstančių eglaičių. Nemažą dalį sunaikino stirnos. Ar tos eglaitės nekainavo, ar pasodinimas nekainavo?.. Ar tepimas repelentais nekainavo?.. Ar sunaikintų medelių atsodinimas nekainavo? O kai plynas kirtimas, tai privalėjai atsodinti. Tačiau paklausinėkite bet kurį mano klubo narį – jus patikins, jog Slivskis retai kada kelia šautuvą į stirną. Tokių Slivskių per Lietuvą rasis daugybė.

Sumaniai parašytas A. Gaidamavičiaus straipsnis, įtikinamai. Ir pavyzdžių surado, tinkamų tokiam straipsniui. Tik Anglija tai ne Lietuvos daržas – kam rūpintis jų tradicijomis, tai ne mūsų pupos.

Gali postringauti, kad medžiotojai žudikai ir nusikaltėliai. Tačiau pakalbėk apie tai kokiame nors ūkininkų, miškininkų susiėjime. Šiame straipsnyje A. Gaidamavičius kalba apie referendumą dėl medžioklės reikalingumo. Surenkime… ir visi ūkininkai su savo šeimomis, visi miškininkai bus prieš, aš jau nekalbu apie medžiotojus.

Pamenu, gal 1988 metais Miškų ministerijoje buvo duotas nurodymas šalies miškuose mažinti briedžių skaičių, nes visai nebeužauga pasodinti pušynai – briedžiai juos suniokoja. Tada padidino tiems žvėrims sumedžioti išduodamų licencijų skaičių.

Pašėlusiai įdomus autoriaus teiginys, kad medžiotojai būtų kaip Vokietijoje. Vokiečių medžiotojų jis nusikaltėliais nevadina. Kodėl? Nes kils tarptautinis skandalas.

Beje, vargiai tas apie medžiotojus žudikus rašantysis žino, jog sovietmečiu, kai jis dar nebuvo gimęs, būtent iš medžiotojų pinigų, gaunamų už žvėrienos eksportą, buvo įrengta už valiutą nupirkta Vilniaus filharmonijos akustika, buvo perkama brangiausia užsienietiška medicinos įranga, miškų technika. Ir mes šnekame, jog medžioklė blogis…

Nenorom imi galvoti, kokiu tikslu tokie straipsniai rašomi? Jei tai dėl savo įsitikinimų, tai dar velniai nematė – medžiotojai kaip nors iškentės, tik kam tai brukti visuomenei ir ją klaidinti?

Žiūrėk, kažkas ir pasiduos tokiai minčiai, jog medžiotojai žudikai ir nusikaltėliai. Manęs tokie straipsnai jau seniai nestebina, tik vis pagalvoju, jog tai tikriausiai kažkam naudinga ir gali būti, jog už tai solidžiai mokama.

Kaip bebūtų, turbūt tokių straipsnių vis daugės. O gal jie rašomi, kad daugiau būtų chaoso bet kokioje Lietuvos visuomenės veikloje? Neabejotinai yra tikslas išdraskyti medžiotojų draugijas, kažkokiu būdu nutraukti medžiokles.

Žinote, medžiotojams jau nusibodo tie žaliųjų puldinėjimai. Aš jau rašiau (panašių straipsnių esu ir skaitęs), jog imkim, medžiotojai, ir keletą metų nebemedžiokime. Labai greit žvėrių prisiveis tiek, kad atsiras įvairių jų nešiojamų ligų ir po kokių penkerių metų ūkininkai, privačių miškų savininkai dėl daromos didžiulės žalos savo techniką atvarys į Vilnių, užblokuos Seimą, Aplinkos ministeriją ir pasakys, jog laikas baigti tą kvailystę.

Internete gausu sumaniai, įtikinamai apie vilkus parašytų A. Gaidamavičiaus straipsnių. Tuose rašiniuose postringaujama apie vilkų populiaciją. Bepigu tai daryti, kai jau nemažai metų nėra sniego ir vilkų nesuskaičiuosi. Medžiotojai puikiai žino, jog vilkų paskutiniu metu itin padaugėjo, gi medžioklė ribojama. Su vilkais jau turėjo reikalų ne vienas kaimo žmogus. Ne vienas ūkininkas atsisakė avininkystės.

Puikus pavyzdys – asociacijos „Baltijos vilkas“ veikla. Šauniai plaunami nemaži Europos bendrijos pinigėliai. Reikia gi kažkaip pateisinti tą vilkų gausinimą. Ko tik nesugalvojama, kad nekiltų noras sumedžioti vilką. Nurodyta per parą pranešti, patinui išlupti iltį, patelei – gimdą. Atseit tai reikalinga tyrimams. Tie tyrimai, aišku, jeigu jie buvo, jau prieš dešimtmetį turėjo pasibaigti.

Viename “safario” klubo susirinkime žinomas vilnietis verslininkas man patikino, jog asociacijos „Baltijos vilkas“ vadovas jam yra sakęs, jog tai jo biznis. Nuo to biznio kenčia pirmiausiai avis auginantys ūkininkai, žudomi kanopiniai žvėrys ir jų skaičiaus niekas nenustatys, o medžioklėse vis aptinkami vilkų sudraskyti kanopiniai žvėrys. 

Kas tik šiandien nedaroma dėl pinigo… Šio straipsnio autorius irgi rašo apie vilkus ir mini Petrą Dabrišių. Aš, kai rašiau knygą „Sumedžiok vilką“, buvau pas Petrą, jis patikino: jeigu nuo šiandienos vėl nebebūtų jokių apribojimų ir vilkus medžiotume ištisai, tai vargiai ir per dešimt metų atstatytume iki gamtininkų rekomenduojamos 300 – 500 normos. Tai per atsargus žvėris. Vilkų vis daugėja, jie tikrąja to žodžio prasme (ypač kaimo žmogui) tapo kenksmingi ir tik laiko klausimas, jog tai gali privesti prie žmonių aukų. Ar reikia tuo stebėtis, jei per šiuos metus septyni vilkai žuvo kelyje.

Prieš medžioklę nusiteikusiajam nusispjauti į ūkininkų verkšlenimus dėl išpjautų avių. Girdi, kažkas padengs tuos nuostolius. Kas tas kažkas? Tie patys medžiotojai, kuriems vis didinamas mokestis, patenkantis į Aplinkos ministeriją. O kodėl tie pinigėliai negali atitekti kuriai nors nykstančiai gyvūnų rūšiai atkurti?

Taip, vilkų irgi reikia, bet būtina žinoti, kiek jų mūsų krašte gali gyventi ir koks turėtų būti skaičius, kad būtų ne kenksmingas, o naudingas gamtai ir nedarytų žalos žmogui.

Beje, berašant šį straipsnį, kilo mintis p. A. Gaidamavičiui pasiūlyti verslo planą. Pavasariais pilni keliai nutrėkštų ežių. Parenkite projektą. Gausite europinių pinigų. Pastatysite ant kelių ženklus – ežiai. Bus darbo ženklus gaminančiai įmonei. Bausime vairuotojus už nutrėkštą eželį. Ar blogas verslo planas?. Žinoma, tiek pinigų, kaip už vilkų gausinimą, tikrai nebus.  

Reikia pagaliau įsisąmoninti, jog medžioklė yra šalies ūkio šaka. Ūkininkas gyvulį augina savo tvarte, ganyklose, medžiotojas žvėrį – miškuose.

Ne su vienu kunigu teko bendrauti ir kalbėtis apie medžioklę. Ne vienas tarp jų yra medžiotojas. Kiekvienas patikino, jog Dievas žvėrį sukūrė tam, kad jis būtų naudingas žmogui.

Antai, atsirado bebrų populiacijos padidėjimas. Atsirado todėl, kad bebrai nebeparduodami valstybei, daug medžiotojų žmonų jau turi kailinius, nebereikia medžioti tų bebrų.

Štai čia ir prasideda. Bebrai užtvenkia kanalą, užpelkėja dirbama žemė, klimpsta traktoriai, lūžta į bebrų urvus. Kitur užtvenkė miško gabalą, jaunuolyną, kuris bus sunaikintas. Ar įsivaizduojate, kiek Lietuvoje yra tokių vietų? Medžiotojai nebespėja atsiliepti į valdų savininkų skundus.

Prieš keletą metų mūsų klubas sulaukė didžiulio pasipriešinimo iš Telšių urėdijos dėl užtvenktų ką tik pasodintų eglaičių, jaunuolyno. Į vietą atvyko girininko vadovaujama komisija. Net buvo paskaičiuota, jog klubas turės sumokėti 40 tūkstančių (tada tebebuvo litai) baudą. Pavyko komisiją įtikinti, jog ta bebravietė perspektyvi ir ji turi būti. Praėjo kiek laiko ir vėl sulaukėme pasipiktinimo skambučių. Apie bebrų medžioklę ir tokius pasipiktinimus galite pasiskaityti mano knygoje „Bebrų medžioklė ir dar šis tas…“.

Bemaž 50 metų medžioju ir galiu patikinti, jog medžioklė neabejotinai pasikeitė į kultūringą pusę. Neina tie medžiotojai per miškus atstatę šautuvus, žvėrių ne tik nemažėja, bet daugėja. Čia bet kuris, manantysis priešingai, gali sužinoti iš kasmet sumedžiotų žvėrių statistikos.

Straipsnyje medžiotojas prilyginamas brakonieriui ir teigiama, jog neteisėtai sumedžiojama daugiau žvėrių nei medžiotojai. Kokia nesąmonė! Jei taip būtų, tai aplinkosaugos inspektorius reiktų kuo greičiau vyti iš darbo. Galiausiai, brakonierius nemoka valstybei jokio mokesčio.

Ar žino tas rašytojas, kiek medžiotojai valstybei sumoka mokesčių? Ar įsivaizduojate, kiek Lietuvos medžiotojai sudegina kuro, vykdami į medžiokles, maitinti žvėris? Tai didžiuliai pinigai. Už tą kurą pinigėliai per mokesčius pakliuvo į valstybės biudžetą. Gaila, kad dar nė vienas ekonomistas to nepaskaičiavo, nors, manau, tai nebūtų sudėtinga.

Kažkada laikraštyje „Plungė“ rašiau, jog dar neteko girdėti, kad kas nors, prieš medžioklę nusiteikęs, žiemą važiuotų į mišką pamaitinti žvėrių. Ir ne medžiotojai kalti dėl esamos vadinamosios miškinės gyvulininkystės, o įstatymų kūrėjai, kurie sumanė atvežtą maistą žvėrims supilti į geldas ir ne daugiau kaip po šimtą kilogramų. Lyg tai šernui yra skirtumas, ar ražienose grūdą surado, ar pasimaitino iš geldos, į kurią grūdų aš atvežiau. Medžiotojai rudenį prie šėryklų priveža obuolių. O koks kanopiniam žvėriui skirtumas – ar iš po miške esančios obels obuolį pasiėmė, ar mano atvežtą ir supiltą į juoką keliančią geldą.

Tad nereikia kalbėti, jog yra prasidėjusi miškinė gyvulininkystė. Ne tik šernai papildomo maitinimosi šėryklose lankosi, į jas visada ateina stirnų, daugybė žvėrių, kurių tuo metu neleidžiama medžioti. Pas mane į šėryklą ateina visa šešių barsukų šeima. Galiu atsiųsti nuotrauką. Jie manęs jau visai nebijo, nes žino, jog šūvio į juos nebus. 

Grįžtu prie medžioklinių mokesčių. Kur dar medžioklės reikmenų parduotuvės, kurios irgi moka mokesčius ir į biudžetą neša pinigus. Kur medžioklinių ginklų ir amunicijos gamyklos, kur atributikos, medžioklinių rūbų gamyba, įvairiausių šiuolaikinių medžioklinių priemonių gamyba? Turiu galvoje optikas, žiūronus, čia daug ką galėčiau išvardyti…

Tad kaip paneigsi, jog medžioklė kuria darbo vietas ir bet kuriai valstybei tai yra naudinga. Ar sugebės kuris nors medžioklės priešininkas tai nutraukti? Netikiu!

Prieš medžioklę nusistačiusiesiems privalau pasakyti, jog medžiotojai yra didžiulė armija, ir žinau, jog apie jos panaudojimą jau ne kartą kalbėta Krašto apsaugos ministerijoje. Tegu nors pusė medžiotojų, šalį užklupus kokiam neprieteliui, išeina į savo puikiai žinomus miškus ir pasipriešina užpuolikui. Jokiam užpuolikui nebūtų paprasta sunaikinti tokią armiją!

Šiandien dauguma medžiotojų ginkluoti šiuolaikiniais karabinais, galinčiais paguldyti priešininką iš kelių šimtų metrų, turi termovizorius, net naktinio matymo prietaisus, bene kiekvienas turi žiūronus, sugeba sumedžioti žvėrį. Tikrai nelinkėčiau jokiam priešui, kad medžiotojai šautuvus atstatytų į juos. Su medžiotojais susidoroti nebūtų lengva. O gal tokie straipsniai ir yra rašomi, kad būtų sumenkinta pati medžioklė ir galiausiai jos nebeliktų?

Belieka pasakyti: kertu lažybų, kad iš dešimties medžiotojų devyni nusispjaus į tokią „rašliavą“ „Žemaičių saulutėje“ ir užsiims kitais reikalais. Ką kas bemanytų apie medžioklę, kokios tradicijos bebūtų, medžioklė pirmiausiai yra žvėrių populiacijos reguliavimas bei pelnas valstybei ir medžioklės pramonei.

Kažkas medžioklėse paseno, kažkokių žvėrių sumažėjo, nemedžiokime jų. Tačiau baikite įkyriai mulkinti visuomenę, žmones, kurie apie tą medžioklę, apie žvėris ne kažin ką žino.

Sutikite, kiekvieno žvėries turi būti nei per mažai, nei per daug. O jei kurių žvėrių, kaip, pavyzdžiui, vilkų, jau yra per daug, neišvengiamai kentės kitos populiacijos. Beje, medžiotojams vilkas Lietuvoje jau kaip Indijoje šventa karvė.

Pabaigoje pasakysiu: be medžioklės mes niekaip neapsieisime ir be norinčiųjų tuo užsiimti populiacijų reguliavimas neįmanomas, o ūkininkų ir miškų savininkų nuostoliai tik didės. Ir jau visai tuščia kalbėti, jog žvėrių mažėja. Net šernų maro atveju žvėrių, ypač elnių ir stirnų, daugėja.

Autorius: Kostas Slivskis