Medžiotojo dienos Dzūkijoje

Keistas tas ruduo. Lapkričio 18 d. Dzūkijos miškuose dar  buvo galima pasirinkti lepučių (voveraičių) ir zelionkų (žaliuokių), Rakatanskų ežerėlio pievose stebėjau gervių, kurios jau seniai turėjo būti išskridę,  šeimynos dramą, kuomet abu tėvai gal tris valandas bandė priversti jauniklį skristi, tačiau jam, dėl neaiškių priežasčių, niekaip nesisekė pakilti. Graudu buvo stebėti.  Kitą dieną tėvai jau buvo palikę jauniklį vieną likimo valiai, kuris greičiausiai tapo lapių ar vilkų maistu.

Gruodžio 2 d., pirmas žiemos mėnuo, o medžiotojas Romas Černius šalia  Kančėnų miestelio  pievutėje  stebėjo linksmai vaikštinėjančių varnėnų būrį. Tarsi jiems nė motais ateinanti žiema. Matyt paukščiai visai pablūdo. Gruodžio 10 d. iškrito pirmasis sniegas, tačiau miškuose vis dar galime pasmaguriauti likusiomis nuo paukščių pietų paprastojo putino ar šermukšnio uogomis. Šių uogų nauda niekas neabejoja, nes tai nuo seno žinoma kaip tikra vitaminų “bomba”.  

Žemei pasidengus sniego apklotu visada smagu ir įdomu pabandyt perskaityti žiemos knygą – paliktus pėdsakus. Jie pasako viską: ir gyvūnų rūšį ir jų emocinę, net dalinai sveikatos būklę. Iš pėdsakų galima nustatyti populiacijos dydį ir struktūrą, gyvūnų dienojimo ir maitinimosi vietas, mėgstamas judėjimo kryptis ir šiaip gyvūnai lengviau matomi. Aišku, pirmomis dienomis gyvūnai stengiasi mažiau judėti, nepalikti pėdsakų, neiti į atviras vietas. Vėliau įsidrąsina, nes alkis daro savo. Štai gruodžio 13 d. gyvūnus stebėjau Pakaršio miške. Į įrengtą viliojimo vietą iš lėto, be galo atsargiai, atėjo 3 metų šernė. Elgesys – psichologiškai stabilus, valgė ilgai ir neskubėdama, kaip tikra miško dama. Gėrėjausi ja ir tuo pačiu galvojau apie jos liūdną dalią – išgyventi, o tuo labiau užauginti jauniklius, esant tokiai vilkų gausybei, jai vienai nėra jokių galimybių. Apie susidūrimą su vilkais bylojo uodegos nebuvimas ir skausmingas užpakalinių kojų statymas, matyt pilkiai pasidarbavo. 

Truputį plačiau apie šerną. Lapkričio mėn. pabaiga, gruodžio mėnuo  – tai šernų rujos laikotarpis. Rujos metu rujojančios patelės ir patinai renkasi tam tikrose vietose, patinai kovoja dėl meilės objektų, savo iltimis stengdamiesi vienas kitam brūkštelti per šoną, (kurį saugo  3-6 cm.  storumo  sutankintas riebalų sluoksnis, vadinamas “šarvu”). Girdisi kriuksėjimai, ilčių kalenimai, žvygavimai, kovoje lūžta krūmų šakos – žodžiu tikras vyrų snukiadaužis. Visai kaip gerame kaimo vakarėlyje.  Pasibaigus meilės kovoms patenkintos šernų patelės grįžta pas kažkur paliktus jauniklius ar į savo moterišką būrį, o patinai žvalgosi kito vakarėlio. Iki afrikinio kiaulių maro protrūkio šernai buvo pagrindinis medžiotojų medžioklės objektas ir vilkų maistas.  Šernas – įprastas Lietuvos miškų gyventojas, medžioklės scenose vaizduojamas nuo XIII a.. O tai rodo, kad jo medžioklė buvo pakankamai pavojinga ir garbinga. Iki dabar šernas puikuojasi beveik  visose medžioklės atributuose, ant medžioklės įrankių ir priemonių, stalo indų ir t.t. Patelės sveria iki 150 kg., patinai – iki 200 kg.. Literatūroje nurodomi faktai, kad buvo sumedžioti patinai, kurių svoris siekė net 300 kg., deja man tokių matyti neteko. Įprastai šernas gyvena miškuose, tačiau dienas sėkmingai gali praleisti ir javų ar kukurūzų laukuose, krūmynuose, švendrynuose, būna netgi gyvena daugelyje Europos miestų. Žodžiu, gyvenamai aplinkai nėra išrankus. Svarbu, kad būtų saugu ir ko pavalgyti.   Šernas – itin spalvinga būtybė. Visaėdis šernas uogauja, sliekauja, peliauja, riešutauja,  neatsisako šviežios mėsytės ar dvėselienos,  valgo beveik visas grūdines kultūras,  šveičia vaisius ir daržoves, įvairias žoles ir jų šaknis,. nevengia ir žmonių valgomo maisto, žodžiu į skrandį kemša beveik viską…  Galingas slaptas ginklas – unikali klausa ir uoslė. Tačiau, būdamas labai ausylas ir gerai uodžiantis, gera rega pasigirti negali. Tiksliau – mato labai blogai, arba kaip sako medžiotojai “niekada nemato žvaigždžių ir saulės”. Be minėtų savybių, šernas gudrus, turintis puikią nuojautą, socialus gyvūnas, t. y. lengvai prisitaiko gyventi šalia žmogaus ir gali su juo net bendrauti.

Gindamasis arba gindamas savo jauniklius šernas gali būti labai agresyvus, ir tai yra vienintelis gyvūnas Lietuvoje, kuris augina svetimus vaikus, susietus kraujo linija.  Jeigu kuri nors patelė žūva, kitos prisiima auginti jos jauniklius, todėl medžiotojai kartais mato šernę, kuri vedžiojasi didelį būrį šerniukų. Tiesa paprasta, visos kitos mamos žuvę ar sumedžiotos, o likusi viena ar kelios mamos augina savo seserų, tetų ar močiučių jauniklius.

Šernų gyvenimo ypatumai: patelės, jaunikliai ir antramečiai  gyvena būriais, kuriuose kartais gali būti net kelios dešimtys įvairaus amžiaus šernų. Būriui vadovauja vyriausia, galinti turėti jauniklių, patelė. Taip gali tęstis tol, kol pirmam antramečiui patinėliui prabunda “aistros”. Tuomet, be jokio gailesčio, visi  antramečiai patinėliai iš karto išvaromi iš bandos ir paliekami patys sau. Damos  lieka vienos su jaunikliais, žodžiu, moteriška kompanija. Lytiškai patelės subręsta antraisiais metais, tačiau gali nutikti ir taip, kad pirmametės patelės gali pradėti rujoti būdamos vos 8 – 10 mėnesių amžiaus. Šernės nėštumas trunka 4 mėnesius, arba kaip kaimo močiutės sako – “3 mėnesiai, 3 savaitės ir 3 dienos”. Pirmieji šerniukai  paprastai gimsta vasario antroje pusėje.  Palikuonių gimdymui šernės pasirenka nuošalias vietas, iš sausos žolės, nendrių ir šakelių susikrauna įdomią krūvą, į ją įlenda ir ten atsiveda palikuonis. Paprastai vadoje gimsta 4-6 šerniukai, tačiau pasitaiko ir 12. Iki 3 mėnesių jaunikliai vaikšto dryžuoti, po to tampa šviesiai rudi, antrais metais kailis ištamsėja į tamsiai rudą, o dar vėliau įgauna juodą spalvą.   Suradus arba sutikus miške vienus šerniukus jokiu būdu negalima jų liesti, nes labai didelė tikimybė, kad vos išgirdę garsą kvy-y-y-, jį labai ilgai prisiminsite lipdamas į medį ar šuoliuodamas per kemsynus, nes mamos paprastai aršiai gina savo jauniklius.   Patinai tuo tarpu gyvena atskirai, užima dideles teritorijas, yra labai atsargūs ir juos sumedžioti nėra labai paprasta.  Medžioklės trofėjus – šerno iltys, mažasis medžioklės trofėjus – gūbrio šeriai.  Tačiau per paskutinius dešimt metų medaliais įvertintų ilčių yra labai nedaug. Prieš dvidešimt metų kas antras keturių – penkių metų kuilys turėjo galingas iltis, dabar – iš šimto vienas. Deja niekas negali atsakyti kodėl taip nutiko. Vieni sako, kad kaltas šernų šėrimas, tačiau ir anksčiau visi laukai buvo apsėti,  kitų nuomone taip nutiko todėl, kad šernai nustojo valgyti kažkokį augalą ir pan. Afrikinis kiaulių maras išguldė šernų populiaciją. 2015 metais Lietuvoje gyveno 27500 šernų, o štai 2020 – jau tik 11630. Priminsiu įdomų dalyką, neįtikėtina, bet šernai – puikūs plaukikai. Taigi jiems perplaukti kokį Nemunėlį pirmyn ir atgal yra vienas juokas.

Šernų ir žmonių, paprastai ūkininkų, santykiai neretai peržengia “malonaus bendravimo” ribas. Nes, šernai su savo visaėdiškumu daro itin didelę žalą žemės ūkio pasėliams. Ne retai ūkininkas, aplankęs savo valdas, griebiasi už galvos radęs išknistus pasėlius, nuėstas kultūras. Padaryta žalą privalo atlyginti to medžioklės ploto vieneto, kuriame padaryta žala, valdytojas – medžiotojų būrelis ar klubas. Žinoma, su sąlyga, kad toje vietoje ūkininkas nėra uždraudęs medžioti. Atsitikus minėtam įvykiui ir siekiant, kad laukinių žvėrių žala būtų atlyginta, būtina kreiptis į seniūniją dėl žalos atlyginimo. Padarytos žalos dydį apskaičiuoja  to rajono savivaldybės sudaryta Laukinių gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio kultūroms paskaičiavimo komisija.

Covid -19 virusas ir paskelbtas karantinas apribojo medžiotojų galimybes reguliuoti žvėrių skaičių medžioklės plotuose. Iš esmės negalimos kolektyvinės medžioklės, galima tik individualiai sėlinti ar tykoti. Šiuo metu teoriškai dar galima medžioti vilkus, lapes, kiaunes, šeškus, bebrus, kiškius, danielius, tauriuosius elnius, stirnų pateles ir jauniklius bei briedžių jauniklius. Naujovė , kad nuo šių metų visi kanopiniai žvėrys medžiojami tik kulkomis, medžioklėje su varovais ar sėlinant būtina dėvėti ryškiai geltoną ar oranžinį galvos apdangalą ar liemenę.

Kita tema. Medžioklė ir politika – neatsiejami dalykai. Kaip bebūtų gaila, nūdienos realijose atrodo, kad jei nori tapti populiariu – pilk mėšlą ant medžiotojų. Tai puiki atspindi neseni įvykiai su tam tikromis žinomomis asmenybėmis. Šokis su kardais arba rinkimai baigėsi. Norėčiau tikėti, kad su tuom baigsis ir medžiotojų bendruomenės puldinėjimai, kuriuos organizuoja nešvarios garbės arba nesuprantamų idėjų genami neadekvatūs asmenys arba jų grupės. Nors vargu. Nesu politiškas žmogus, tačiau manau, kad nuėjusi “profesionalų vyriausybė” iš esmės sugriovė medžioklės ūkio pamatus, medžioklę parodė kaip visuomenei nepriimtiną reiškinį, visiškai ignoravo savo turto, laisvėje gyvenančių gyvūnų ir paukščių, valdymą.  Nuoširdžiai tikiuosi, kad formuojama nauja Aplinkos ministerijos vadovybė sugebės suvokti medžioklės svarbą  ir nusistovės geri darbiniai santykiai su medžiotojus vienijančiomis visuomeninėmis organizacijomis.  Primenu, medžioklė yra neatsiejama aplinkosaugos dalis. Tik medžiotojų dėka Lietuvos visuomenė gali džiaugtis stumbrais, danieliais, bebrais ar tauriaisiais elniais.

Be kita ko, artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms noriu visus pasveikinti su artėjančiomis ŠV. Kalėdomis ir Naujaisiais metais.  2020 – ieji buvo labai keisti metai įvairiomis prasmėmis. Tačiau ir tai yra patirtis, kurią turime priimti, išgyventi ir pasidaryti išvadas kaip norime gyventi toliau. Tikėkite stebuklais, būkite sveiki,  tolerantiški vieni kitiems bei supančiai jus aplinkai.

  “Nei plauko nei tauko”.

Raimondas Ribačiauskas. Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta’ prezidentas