MEDŽIOTOJO DIENOS DZŪKIJOJE/GEGUŽĖ

 Aš nežinau kito tokio mėnesio, kaip gegužis. Gamtoje čia viskas tikra, tikros spalvos, tikri jausmai, tikri kvapai, tikri garsai. Nužydėjus ievoms ir žibuoklėms, žmogaus širdį ir jausmus pavergia varpelių garsu nuvilnijantis pakalnučių kvapas, alyvų žiedų jūra savo lengvu  kvapu užburia širdį, sodai kaip niekad žemę nuklojo žiedlapių skraiste, žmogų nuo žemės pakelia ir nuneša tolyn nakties karalienė lakštingala. Jos treliavimus išdrįsta nutraukti tik kaimo šunų lojimas, prie vandens telkinių perinčių kirų barniai ar didžiojo baublio žemas solidus ūbavimas.  Sudėjus viską  į savo širdį, nepriklausomai nuo amžiaus, norisi džiaugtis dievo kūrinyja, daryti gerus darbus ir skristi…, ir gyventi, gyventi…

Gamtoje tai dar stebuklų ir paslapties mėnuo, viskas gimsta, ritasi, kalasi, visi nori išbandyti savo jėgas šiame gyvenime, tarp pienių  žiedų, kurie savyje sugaudė ir paslėpė saulės spindulius.  Gegužės pirmą savaitę, pradėjo ristis varnėniukai, bebriukai jau gimę, tačiau dar nemoka plaukti, vilkiukai, lapiukai ar barsukiukai jau šmižinėja apie urvus ir irštvas, šveičia tėvų atneštą maistą ir aišku – žaidžia, tačiau stirniukai pradėjo gimti tik gegužės viduryje, pabaigoje gimsta briedžiukai, elniukai. Vienu žodžiu, gamta tampa vaikų darželiu. Visi tėvai, kaip ir žmonės,  stengiasi užauginti savo jaunąją kartą, perteikti savo žinias, o jei nepavyks, kai kas bandys dar kartą, taip elgiasi iš kanopinių tik šernai. Gegužės pabaigoje jau būna išsiritę visų rūšių paukščių jaunikliai, nors stebėtose kielių lizduose kieliukai pasaulį sveikino tik gegužės 27 ir 31 dieną.

Vieną puikų gegužės mėn. vakarą, prisėdau apleistoje sodybvietėje, šalia Rakatanskų ežerėlio, tikėdamasis gamtoje pamatyti kažką neįprasto, juolab kad tolumoje įrengta šernų viliojimo vieta. Anksti, apie pusę dešimtos vakaro, atėjo vieniša, kokių keturių metų, šernė ir atsivedė penkis dryžuotus burbuliukus, tai maža vada, kurie iš karto puolė maitintis ir žaisti. Mama visada buvo įsitempusi, pakėlusi šnipą  gaudė kvapus, ausys stačios – gaudė garsus. Primenu, kad šernai turi unikalią uoslę ir klausą, tačiau yra trumparegiai, dėl to iki jų prieš vėją galima lengvai prisėlinti. Suprantu ir užjaučiu ją, vienai užauginti šiuos mažylius, esant dideliam plėšrūnų skaičiui, ji beveik neturi galimybių, nes reikia kelių mamų, kad galėtų sėkmingai juos apginti. Po pusvalandžio ji sušnirpštė ir su šerniukais nubėgo į mišką.  Tada, iš kitos pusės, atėjo kita šernų šeima. Vedlė, kokių penkių metų, šeši dryžuoti kriuksiukai ir trys antramečiai, iš kurių dvi patelės, kurios, sprendžiant pagal jų išvaizdą, turėtų gimdyti po kokių dviejų savaičių. Primenu, šernai gyvena būriais, būrius, ne rujos metu, sudaro moteriškos rūšies individai, kurie susieti kraujo ryšiu, liaudiškai – giminė: sesės, mamos, močiutės, promočiutės ir “berniukai” iki brandos. Tokiam būriui vadovauja vyriausia, gudriausia ir turinti jauniklių patelė. Šernai vieninteliai iš kanopinių, kurie augina svetimus vaikus. T. y. jei kažkas atsitinka vienai mamai, kitos pradeda rūpintis jos mažyliais. Akies krašteliu stebėjau, kaip stirna po pievą gainioja lapę, aišku, kažkur čia yra jos mažylis.

Lapės yra pagrindiniai stirniukų ir kiškučių valgytojai. Nors pati lapė, kaip gyvūnas, man labai patinka: visada tokia  moteriškai koketiška, graži, linksma ir laiminga. Tačiau, norint turėti stirnų, pilkųjų kiškių ar ant žemės perinčių paukščių populiacijas šių gražuolių skaičių reikia reguliuoti. Visą vakarą virš galvos kaip išprotėję skraidė  slankų patinėliai vis k-v-o–r, k-v-o-r. Nusprendžiau paišdykauti, kai vienas iš triukšmautojų jau tolo, iš visų jėgų mečiau kepurę į viršų, tai senas slankų priviliojimo būdas, o patinėlis kaip mat, tik šast ir sėdi prie nukritusios kepurės. Kad matytumėt koks buvo nepatenkintas, o aš širdyje juokiausi balsu, prigavau berneli… Visą vakaro ir nakties grožį vainikuoja uodų zyzimas, visi tokie įkyrūs, šiemet, kaip niekada, dideli. Tačiau ir čia yra pliusų. Jeigu jūsų gyslomis teka „pasiutęs“ kraujas, pabūkite pamiškėje pusvalanduką  tik su maikute, uodai visą tą “pasiutusį” kraują iščiulps, tad gyvenime būsite ramesni. Juokauju, suprantama…

Medžiotojų gyvenime nieko naujo. Politikai  ir LMŽD kovoja dėl privalomojo medžiotojų draudimo įteisinimo. Keista, bet net nepaklausė eilinių medžiotojų nuomonės, matyt kažkam labai, labai to reikia, o gal net ir pažadėta. Smagu. Klausimas nėra blogas, tačiau jis neparuoštas, su niekuo neišdiskutuotas, nesavalaikis , ekonomiškai nepagrįstas. Jeigu jau kažkam prispyrė toks reikaliukas, tai turėtų būti paruoštas atskiras įstatymas,  kuris vadintųsi  „Ginklų savininkų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas“. Taigi pirmyn, draudimo kūrėjai…

Medžioklės kultūra ir etika kažkaip sustingo. Visada su pasibjaurėjimo stebiu neigiamus įvykius, tokius kaip žandikaulių, po medžioklės trofėjų apžiūros,  išvertimas grioviuose, bokštelių deginimus, arba kaip tūlas politikas, turintis pinigėlių, kokiame nors susirinkime viešai nesupranta gamtos, kaip visuomenės turto,   jam turtas – tai valiuta kišenėje, už kurią visą kitą galima nupirkti.

 Šiuo metu galima medžioti stirninus, šernus, lapes, mangutus, meškėnus, audines, nutrijas ir ondatras. Galima, tačiau visada prašau pasverti ir paklausti savęs, ar šiuo metu būtina, sumedžiojus mamą – jauniklius pasmerksime lėtai mirčiai.  Šiuo metu medžiotojai intensyviai pradeda medžiotis stirninus. Tačiau garšvos, kviečiai ir kitos grūdinės kultūros jau suaugę, taigi jose, geriausiu atveju, matosi tik stirninų ausys ir ragai. Ruja prasidės po kokio mėnesiuko, tada šie gražuoliai bus drąsesni, juos galima bus prisivilioti švilpuku ar pamėgdžiojant  jų lojimą, patys vaikysis pateles po nušienautas pievas ar iškirstas biržes.  Šiuo metu pats tauriųjų elnių ragų augimas, taigi augantys ragai atrodo įspūdingai dideli, juos patinai labai saugo, tačiau brandūs danieliai ragus numetė tik prieš mėnesį, o gegužės 28 d.,  Varčios miške, stebėjau danieliuką, kuris dar buvo nenumetęs pirmųjų ragų. 

Medžiotojų klubus ir būrelius vienijančios visuomeninės organizacijos šiuo metu atlieka medžioklės trofėjų apžiūras, t. y. sudarytoms komisijoms visi medžiotojas privalo pateikti medžioklės sezono eigoje sumedžiotus elninių žvėrių patinų ragus su kaukolėmis ir vilkų kaukoles. Tai savotiškas medžiotojų profesionalumo įvertimas,  neatsiejama medžioklės kultūros dalis. Tačiau nustatyta apžiūrų tvarka yra daugiau panaši į anarchiją. Jeigu manęs kažkas paklaustų: – Ar reikia medžioklės trofėjų apžiūros? Atsakyčiau, kad taip, tačiau pabrėžčiau, kad tokių apžiūrų, kurių negalima kontroliuoti, kuriose reikia pildyti šimtus bereikalingų dokumentų – nereikia. Jeigu jau kažkas svarsto apie elektroninį medžioklės lapą, tai reikėtų lygiagrečiai svarstyti ir apie trofėjų registravimą, ir jų vertinimą elektroninėje erdvėje.

 Gamta pilna stebuklų , grožio ir galimybių. Džiaukimės ja ir branginkime.

“Nei plauko nei tauko”