Liepos mėn. į mūsų gyvenimą įžengė su vasariškais karščiais, liūtimis, škvalais. Gamta bando žmogų vis paprotyti, kad ją gerbtume, tausotume, tačiau mes gyvename pagal posakį: po manęs lai ir tvanas, aš visko noriu dabar ir čia! Pilnatis visada mane veikia savotiškai, suteikia kažkokių jėgų, norisi klajoti, skaičiuoti žvaigždes, aš taip gyvenime ir elgiuosi, aišku – tik negeriu kraujo. Vieną pilnaties naktį, sėdėjau miško pievos pakraštyje, vėjelis pūtė į veidą, mėnulis šypsojosi ir skaičiavo žvaigždes, pievutėje ganėsi stirna su dviem stirniukais, kurie žaidė kaip padykę vaikai griežtai prižiūrimi mamos, pievutės kamputyje juos stebėjo gervių šeimyna, pro šalį prapėdino burbėdamas barsukas, griovyje dūko bebrų šeimyna…, visiška palaima.
Matyt užliūliuotas gamtos vaizdų, monotoniško uodų zyzimo bei savotiško varlių kvarkimo, apžėlusioje balutėje, užsnūdau. Pabudau išpiltas šalto prakaito, gal sapnuodamas net rėkiau, nes aplink buvo tuščia ir nyku, tik mėnulis įtartinai mane stebėjo. Sapnas baisus, kaip dabar matau tūkstančius miškus ir, ypač pelkes, apsupusių ginkluotų vyrų ir moterų, visur laksto argentinietiški dogai, aidi šūviai, medžiojama viskas kas juda, o Daugų miestelio turgelyje prekiaujama paštetu iš lakštingalų liežuvėlių, kurapkų kepenine, perkūno oželių keptais sparneliais, vytintomis pempių krūtinėlėmis, virvutėmis iš kiškio ūsų ir t. t. Gyventojai išsigandę užsirakino savo namuose, kai kur gyvūnų globėjai susikibę už rankų dar bando apginti kokią pelkutę ar mažą miškelį su juose gyvenančiais gyviais, tačiau sunkiai sekasi, viską kas dar gyva dabaigia vilkai, lūšys, gandrai, varniniai paukščiai ir katinai. Visada susimastai, kas paskatino tokias idiotiškas vaizduotes? Prisiminiau , ne per seniausiai perskaičiau Redos Gilytės LRT TV naujienose straipsnį, kuriame didis gamtos mylėtojas, vienintelis VšI “Gelbėkime čiurlius” veikėjas Audrius Daunoravičius postringauja: ”Turime net tokį atvejį, kai paukštis stulgys buvo išmedžiotas iki visai kritinės ribos, pelkėse…, pelkės tiesiog atakuojamos tam tikrų medžiotojų”. Tokios mintys aiškiai parodo biologinių, gamtosauginių žinių trūkumą (švelniai pasakyta) ir visišką medžiotojų teisinės bazės neišmanymą ir nenorą ja domėtis, tokių postringavimų vienintelis tikslas, – skystai apdergti medžiotojų bendruomenę, bet kokia kaina būti matomam ir gal pavyks laimėti kokius nors rinkimus.
Visada gerbiau, gerbiu ir gerbsiu tikrus aplinkosaugininkus, gamtą mylinčias ir ginančias visuomenines organizacijas bei susivienijimus, šimtus kartų su tokiais žmonėmis teko diskutuoti prie apvalaus stalo, tačiau kartais šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Dar kartą pabrėžiu, medžioklė yra neatsiejama aplinkosaugos dalis, medžioklė buvo, yra ir bus pats efektyviausias laisvėje gyvenančių populiacijų reguliavimo būdas, nebent tų populiacijų nebus. Bėda viena, – mes nematome visumos, saugodami ir išskirdami kokį nors gyvūną ar paukštį, mes pasmerkiame kitas rūšis išnykimui. Pvz.: mūsų nacionalinis, baltasis gandras yra profesionalus žudikas, tačiau mes bijome tai pasakyti garsiai, krankliai – nelaimė visiems ant žemės perintiems paukščiams, kiškiams, per didelis vilkų skaičius – nelaimė stirnoms, šernams, elniams, briedžiams ir net naminių gyvulių augintojams. Mes kažkodėl visai pamiršome naminius katinėlius, kurie laksto po pievas ir miškelius. Mokslininkai skaičiuoja, kad katės kasmet yra atsakingos dėl 1,4 iki 3,7 milijardo paukščių mirčių, o iš viso dėl jų žūsta nuo 6,9 iki 20,7 milijardo žinduolių. Katės yra atsakingos dėl 33 rūšių gyvūnų rūšių išnykimo. Jos nuo žemės paviršiaus Lietuvoje šluoja kiškučius, paukščius, kirstukus, pelėnus, voveres ir t.t. Tačiau apie šio gyvūno, kuris pripažintas pavojingiausiu pasaulio plėšrūnu, laikymo sąlygas mes iš vis nekalbame. Mes kažkodėl vengiame kalbėti apie sistemingą mažėjimą natūralių gamtinių pievų, apie chemikalų naudojimą žemės ūkyje ir pan.. Medžiotojų indėlis tam tikrų rūšių mažėjime jeigu sudaro 0,5 procento, tai gerai. Daugelyje pasaulio valstybių, ypač Afrikos žemyne, kur vyrauja privatūs medžioklės plotai, medžioklė laikoma rūšių išsaugojimo pagrindine priemone, suprantama, išskyrus nacionalinius parkus. Nes, leidus medžioti tam tikros retos rūšies gyvūnus, medžioklės plotų savininkai suinteresuoti kad tų rūšių populiacija būtų kokybiška, gausi, ir ją saugo. Priešingu atveju ji paliekama vietos gyventojų maistui.
Bet gal užteks to negatyvo, juk gyvenimas pats savaime yra puiki dievo dovana, liepos miške pražydo kaip pridera liepos 1-2 dienomis, tačiau miestuose jos žydėjo jau birželio paskutinę savaitę, Dzūkijoje baigia žydėti grikiai, bitutės medų neša mažais kibirėliais, miškuose gausu mėlynių, aviečių, soduose trešnių ir vyšnių, stebina voveraičių (lepučių) gausa. Čia labai tinka Dzūkijos posakis : “jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos”. Tai parodo, kad dzūkams visada buvo labai svarbios miško gėrybės, nes dėl prastų žemių niekada nesulaukdavo gero derliaus.
Lapiukai jau bando medžioti patys, barsukiukai ir vilkiukai dar tik sekioja tėvus, laukiame vilkų šėlsmo naminių gyvulių aptvaruose, stebėti gandriukai pradėjo skraidyti liepos 15d., stirniukai, elniukai ir briedžiukai visiškai dar priklausomi nuo mamų, šernų vados labai įdomios, didžioji dalis šerniukų dar dryžuoti (vėlyvos jaunų mamų vados). Primenu, – šerniukai iki 3 mėn. dryžuoti, nuo 4 mėn. – šviesiai rudi. Pirmą aktyvią stirnų rują pamačiau liepos 18 d. Gamtoje prasidėjo žmogaus ir gyvūnų konflikto laikotarpis, kada šernai, elniai ir stirnos prašo žmogaus pasidalinti augančiu derliumi, t.y eina maitintis į bręstančius javų laukus. Būkime tolerantiški, juk iš gamtos atėmėme jų mitybines vietas, taigi leiskime truputį pasimėgauti geru maistu. Pagal įstatymą, medžiotojai privalo atlyginti laisvėje gyvenančių gyvūnų daromą žalą žemės ir miškų pasėliams tuo atveju, jeigu buvo pritaikytos visos apsaugos priemonės ir laiku informuoti medžiotojai. Primenu, kad kiekvieną pavasarį žemės ir miškų savininkai gali kreiptis į rajono savivaldybes dėl kompensacijų priemonėms, kurios mažina laisvėje gyvenančių gyvūnų daromą žalą. Gyvūnas pradėjus daryti žalą, reikia kreiptis į medžiotojus, o nesusitarus, per seniūniją išsikviesti žalos apskaičiavimo komisiją, kuri yra kiekvienoje savivaldybėje. Tačiau tai blogas kelias, manau visada reikia rasti bendrą kalbą. Už šeškų, kiaunių ir lapių padarytą žalą neatlygina niekas, už vilkų, stumbrų ir lūšių – Aplinkos ministerija iš specialios paskirties fondo, kurį sudaro iš medžiotojų surinkti pinigėliai.
PRIMINIMAS: Šiuo metu galime medžioti stirninus, šernus, kiaunes, šeškus, lapes, mangutus, audines, nutrijas, ondatras ir kovus su pilkosiomis varnomis.