MEDŽIOTOJO DIENOS DZŪKIJOJE/ VASARIS

 Žiema paprastai žmogų nuteikia džiaugsmingai, vaikai krykštauja sniego pataluose, saulė, šaltuko pagalba, raudoniu papuošia jų skruostu, sniegas jaunatviškai blizga. Smagu nuo kalniukų skrieti slidėmis ar rogutėmis, vandens telkiniai pasidengia leduku, ant kurio, nuo pirmų jo susidarymo minučių, daugeliu atveju rizikuodami panirti į vandenų gelmes, plūsta dar labiau negu medžiotojai pakvaišę žmonės – žvejai. Taip ir norisi jiems pagauti tą vienintelę, skaniausią, didžiausią gyvenimo žuvį, kuri paprastai atitrūksta pritraukta prie eketės, lieka tik pasakojimai apie ilgą kovą ir atstumą tarp akių, kurių visada smagu klausytis.

Tačiau ši žiema kitokia, nenuspėjama, padūkusi. Kartais sunku suprasti, ar žiema tai, ar pavasaris.  Paprastai sausio 25 d. barsukas, nenorėdamas turėti pragulų, verčiasi ant kito šono. Kartais, apsnūdęs, prisėlindavo prie išėjimo iš urvo tam, kad galėtų paspoksoti į nakties žvaigždynus. Šiemet kitaip: barsukas atsikėlė, vos negavo nervinio šoko pamatęs lazdynų žirginius, sprogstančias žibuokles, lėtu žingsniu apėjo savo valdas, pasimėgavo žvėrių viliojimo vietose paliktais natūraliais skanėstais ir vėl grįžo atgal į savo guolį. Jam sunku suprasti, kas čia darosi. Panašiai elgėsi ir mangutai.  Vasario mėnuo – paprastai būna pats šalčiausias, senoliai sakydavo, kad naktį nuo šalčio pokši tvoros, net šunys nekiša nosies iš būdų, o sniego privarė iki arklio pilvo. Visko buvo. Šiemet nė iš tolo, nes lengvas šaltukas paspaudė ir pasnyguriavo tik pirmomis vasario dienomis. Tačiau vasario mėnesį vyksta pačių gražiausių Lietuvos plėšrūnų: paprastosios lūšies, pilkųjų vilkų ir rudųjų lapių meilės žaidimai. Lūšių ruja vyksta gan inteligentiškai, be didelio triukšmo. Šie, į Lietuvos raudonąją knygą įtraukti, gyvūnai nesudaro pastovių porų, o apie gyvenimiškas problemas kalbasi tik rujos laikotarpiu. Po to patelės lieka vienos su visomis būsimų jauniklių užauginimo problemomis, o patinai išdidžiai gyvena vieni iki sekančios rujos. Primenu, lūšys yra miškų gyventojai. Jos – slapukės, vengiančios atvirų vietų, turios unikalią uoslę, klausą, regą ir yra sėlinimo specialistės.

 Nakties tyloje girdisi ilgesingas kaukimas – tai vyksta vilkų ruja. Šių puikių miškų gyvūnų meilės laikotarpis yra per grabnyčias, vasario 2 d. ir gali tęstis visą vasarį.  Pavieniai gyvūnai kuria naujas šeimas, o jas turintys – sutvirtina meilės žaidimais. Sukūrus naują šeimą, atsiranda rimta problema, tai medžioklės plotų atkovojimas arba naujų suformavimas. Šis procesas gyvybiškai svarbus, nes  šeimai, neturint medžioklės ploto,  perspektyva yra abejotina. Mane nuoširdžiai džiugina besiformuojančios naujos vilkų medžiojimo tradicijos. Šalyje kasmet gausėja medžiotojų, kurie vilkus vilioja (pamėgdžioja – šaukia) kauksmu, laukia prie masalo, ieško dienojimo vietų ir tveria vėliavėlėmis. Smagu klausytis jų pasakojimų, koks viliojimo įrankis geriausias, kaip reikia pratęsti garsą, kas kiek laiko kartoti, kada būtina skubiai keisti viliojimo vietą ir pan. Klausantis šių kalbų, ne medžiotojui – tai turėtų atrodyti, kaip kažkas iš fantastikos srities, arba, kaip nuplaukę paistalai. Visi pripažįsta, kad prisivilioti brandų žvėrį – yra aukštasis pilotažas, ypač jei jie jau turi partnerį. Tenka pripažinti, kad ateina laikas, kai bus galima organizuoti ir vilkų šauklių varžytuves, nes sumedžioti brandų vilką, viliojant kaukimu, manau, yra žymiai sunkiau negu elnią. 

Elniai šiuo metu pradėjo mesti ragus. Alytaus rajono Varčios miške pirmas brandus elnias ragus numetė vasario 4 d. Kažkaip ankstokai?! Taigi, vasario antroje pusėje, miškus užplūs “išprotėję” ragų ieškotojai. Tai savotiški, nepagydoma liga sergantys vyrai ir moterys, kurie nueina šimtus kilometrų tam, kad rastų kaulo gabalą, nes ragas – tai kaulinis darinys. Savotiškai gražu, tačiau tai turi neigiamų pasekmių šernų populiacijai, nes, vasario antroje pusėje, nuošaliose vietose, ten kur dažniausiai ieškote ragų, atsiranda pirmosios šernų vados. Sutikus brandžią šernę su šerniukais, jūs ragų ieškosite greitai bėgdami, nes patelės visada ir labai agresyviai gina savo mažylius. Problema gali būti ir pirma vada, kuomet antrametės kiaulaitės, išbaidytos ragų ieškotojų, gali pabėgti iš guolio ir į jį nebegrįžti.  Pirmuosius  sukamus šernių “lizdus”  M.K. „Kalesnykai“ medžiotojai rado vasario 6 d..

Žinoma, negaliu nepaminėti lapių rujos.  Vasario mėnuo – pats jos įkarštis. Lapės elgiasi drąsiai, atviromis vietomis slampinėja kiaurą parą,  – ieško partnerio vienam sezonui, beveik kaip žmonės. Juk nemadinga ilgai gyventi kartu, o skirtis reikia su triukšmu ir būtinai paskelbti apie tai visuomenei, ypač jei save laikai žvaigžde. Bet tiek to… Lapė yra dieviško grožio gyvūnas: kailiukas purus, spalvos ryškios, “veidas” visada laimingas ir savimi patenkintas, akytės mažos, gudrios ir smalsios, uodegytė ilga ir puri, tinka viskam – pėdsakus nuvalyti, ir po galva pasidėti, ir akytes užsidengti. Gražus laukinis gyvūnas, tik, deja, labai jau plėšrus. Sušveičia viską ką randą ant žemės: paukščiukus, pelinius graužikus, kiškučius, stirniukus ir pan., todėl, šiuo metu, yra pats geriausias laikas reguliuoti šių plėšrūnų skaičių. Ir tokas jau tas gyvenimas. nes vienintelis būdas tai padaryti – medžioklė.

Pavasario atėjimą visada galima spręsti pagal kiškių rują, nes pirmieji kiškučiai visada gimsta kai jau nebūna sniego, kai pražysta pirmosios žibuoklės. Žinant, kad nėštumas trunka 44-46 dienas, galite  iš anksto apytiksliai spręsti kada nuskinsite pirmą žiedą. Tačiau, iki vasario 7 d., rujojančių kiškių Dzūkijoje dar nemačiau. Gal viskas keičiasi?

Sausio 31 d., baigėsi medžioklės su varovais. Miškuose ir laukuose įsivyrauja ramybė. Šiuo metu dar galima medžioti: danielių patinus, šernus, vilkus, šakalus, kiaunes, šeškus, bebrus, fazanus, lapes, atsibudusius mangutus ir meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras.

Noriu medžiotojų paprašyti, nors ir žinau, kad tai nepatiks Maisto ir veterinarijos tarnybai dėl afrikinio kiaulių maro, tačiau, medžiojant šernus, sprendimas nuspausti nuleistuką turi būti priimtas labai atsakingai, nes visos šernės šiuo metu laukiasi. Gal suteikime galimybę joms susilaukti palikuonių ir juos užauginti?!

Nei plauko, nei tauko!