MEDŽIOTOJO DIENOS DZŪKIJOJE/ RUGPJŪTIS

Rugpjūčio pirmoji savaitė. Laukai kvepia duona, Dzūkijoje pradėjo žvalgytis “cikrieji” baravykai, tauriųjų elnių ir briedžių patinai patraukė į pamėgtas rujos vietas, stirnų ruja eina į pabaigą, visų gyvūnų ir paukščių jaunikliai jau paaugę, mokosi išgyventi, medžioti, stiprina sparnus, kojas, galanda dantukus, vilkai smaginasi avių ir ožkų aptvaruose, sportuoja gainiodami briedžius ir elnius. Žodžiu, gamta gyvena savo įprastu ritmu. Ankstyvą rytą stebiu javų laukuose besiganančius tauriuosius elnius ir  stirnas, ir apima nerimas: o kur daugiau jiems susirasti maisto, juk žmogus atėmė visas natūralias ganyklas ir pavertė jas dirbamais laukais, aptvėrė  miško jaunuolynus, užsodino miško aikšteles, iš esmės atėmė iš kanopinių žvėrių jiems istoriškai priklausančią mitybinę bazę, bei daugeliui paukščių ir smulkių gyvūnų gyvenimo ir dauginimosi vietas.

 Medžiotojų bendruomenė gyvena laukimu. Š. m. liepos 25 d. įvyko Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos prie Aplinkos ministerijos posėdis. Klausimų daugiau negu atsakymų, tokie renginiai yra puikus demokratinių procesų imitavimas, – jūs pakalbėkit, o mes padarysim kaip mums reikia. Toliau „stumiamas“ elektroninis medžioklės lapas, kuriam iš esmės nepritaria niekas, tai žmogaus teisių ir asmens duomenų apsaugos pažeidimas, pliusas aiškiai vienas – kažkam verkiant reikia įsisavinti pažadėtus pinigėlius. Valstybė visiškai bando atsisakyti bet kokios medžiojamųjų gyvūnų apskaitos ir populiacijų kokybės kontrolės.  Siūloma atsisakyti sumedžiojimo limitų tauriesiems elniams. Iš esmės tai nieko blogo. Tie medžiotojus vienijantys klubai ir būreliai, kurie medžiojo tvarkingai – ir medžios tvarkingai, tie kurie buvo „mėsiniai“ –  tie ir liks „mėsiniais“. Juk panaikinus sumedžiojimo limitus šernams ir stirnoms – jų tik padaugėjo.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 85 900 elnių, neskaitant šių metų prieaugio. Tai aiškiai per daug, tačiau, tai rodo, kad nepasiteisino įvairių gamtosauginių organizacijų skleidžiama dezinformacija apie blogus medžiotojus. Medžiotojai myli ir tausoja gamtą, o sukurtos medžiojamųjų gyvūnų limitų skirstymo komisijos prie Aplinkos apsaugos departamento, į kurias įeina aplinkosaugininkai, miškininkai, medžiotojai , žemės ir miškų savininkai neatliko savo funkcijų, o daugeliu atveju net trukdė sureguliuoti tauriųjų elnių populiacijas. Čia viskas gerai, tačiau iškilo labai aktualus kanapinių žvėrių padarytos žalos, o gal ne žalos (?!), atlyginimo visiškas permetimas medžiotojų bendruomenei. Ir nors kažkas trina rankomis, tačiau žvėris yra valstybės nuosavybė ir turtas. Dar daugiau – žvėris yra visuomenės ir mūsų vaikai, ir anūkai turi teisę šiuos žvėris matyti ateityje, dėl to medžiotojai privalo užtikrinti bent minimalių jų populiacijų egzistavimą. Tai kur čia šuo pakastas?! Juk net viena briedžių šeimynėlė, gyvenanti tūkstantyje hektarų miško, ateis valgyti į pasodintus spygliuočių jaunuolynus, o tauriųjų elnių šeimynėlė ganysis Jūsų javuose, paprasčiausiai jie neturi kitų ganyklų ir mes jų neišmokinome valgyti žvyro, akmenų ar kelmų. Aišku viena, yra žvėris – yra žala, nėra žvėries – nėra žalos. Taigi, pakankamai patinė situacija. Kai kas trina rankomis – “dabar tai pamedžiosim”, arba – “aš juoksiuosi, kai jūs bankrutuosit”… Tačiau, sumedžiojimo limitų panaikinimas tauriesiems elniams, žalos atlyginimo klausimai ir medžioklės terminai, turi būti svarstomi kompleksiškai. Jų išskaidymas smūgiuos per populiacijų kokybę ir medžiotojų  kišenę. Žalos nebus, jei visus kanopinius žvėris paversime koldūnais ar kita produkcija. Pripažinkime, kad žemės ir miškų ūkis yra verslo rūšys su iš to išplaukiančiomis rizikomis. Taigi žvėrių padarytus nuostolius turi dalintis valstybė, nes žvėris priklauso jai, žemės ir miškų savininkai, per nustatytas minimalias neišvengiamos žalos tolerancijos ribas, ir medžiotojai, jei žvėrių aiškiai per daug.  Be to turi būti aiškiai įvardinamos taikytinos apsaugos priemonės ir jos turi būti susietos su laikotarpiu, kai medžioti iš viso negalima. Atrodo aišku kaip du kart du, tačiau paklodę visi stengiasi patraukti į savo pusę. Be to jau dabar iš medžiotojų surinktų pinigėlių kompensuojama vilkų, lūšių ir stumbrų padaryta žala, rajono savivaldybės iš medžiotojų surinktų pinigėlių žemės ir miškų savininkams kompensuoja išlaidas prevencinėms priemonėms, mažinančioms kanopinių žvėrių daromą žalą. Mane nemaloniai  nustebino kai kurių medžioklės organizacijų lyderių pasiūlymas tauriųjų elnių pateles ir jauniklius medžioti nuo liepos 15 d..  Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino ką daro… Primenu, kad medžioklės terminai yra nustatyti pagal natūralius biologinius ritmus: gimimas, ruja, amžius ir nuo kada jauniklis pats gali išgyventi.  Įsivaizduokit, liepos ar rugpjūčio mėn., sumedžiojam tauriojo elnio patelę, jauniklis pasmerktas, juk dar spalio – lapkričio mėn. jis yra prižiūrimas mamos ir smaguriauja jos pienu. Sutinku su medžioklės terminų prailginimu ir gal  net reikėtų išskirti jauniklių sumedžiojimo terminą , kuris būtų didesnis negu patelių.    Šioje nesąmonių pasiutpolkėje pasigendu savarankiškų, nepriklausomų mokslininkų nuomonės. Su ilgesiu prisimenu į amžinuosius medžioklės plotus iškeliavusį  Medžioklėtyros laboratorijos vedėją doc. Kęstutį Pėtelį, tokiose situacijose jis žinodavo ką daryti, o dabar kapų tyla….

Šiandien galime medžioti stirnų patinus, šernus, kiaunes, šeškus, bebrus, kovus ir varnas, lapes, mangutus, meškėnus, audines, nutrijas ir ondatras.  Nuo rugpjūčio 15 d. prasideda tauriųjų elnių ir briedžių patinų medžioklė, tai viena iš svarbiausių ir labiausiai laukiamų medžioklių. O akeles galėsime pamiklinti medžiodami antis, tik nepamirškime metalinių šratų.

Nei plauko nei tauko!

Raimondas Ribačiauskas     Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas