Medžioklė taip sena, kaip žmonija. Pirmykščiam žmogui medžioklės laimikis turėjo gyvybinę reikšmę: mėsa – kaloringas maistas, kailiai – tapdavo drabužiais, kaulai – strėlių antgaliais, sausgyslės – lankų timpomis ir t.t. Medžioklė visais laikais buvo ir yra ūkinės ir kultūrinės veiklos dalis. Dabar tai daugiau aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas. Tam tikruose medžioklės plotų vienetuose medžioklės organizavimas įgauna komercinį pagrindą, be to medžioklės produkcija ir dabar yra svarbi buityje, bei taip pat gali turėti komercinį pagrindą.
Archeologiniai radiniai iš akmens amžiaus rodo, kad tais laikais Lietuvos teritorijoje svarbiausi medžioklės įrankiai buvo lankas, strėlė ir ietis su titnaginiu antgaliu. Žmogus tuo laiku pradėjo jaukintis gyvūnus, tokius kaip šuo, arklys, kai kuriuos paukščius ir pan.
Apie XIV a. atsirado paraku šaudantys ginklai, tačiau dar ilgai ietys, kirviai, lankai, tinklai ir įvairūs spąstai buvo naudojami medžioklėse. Stumbrus ir taurus raiti medžiotojai dobdavo ietimis ir strėlėmis. Briedžius, šernus, elnius ir stirnas varovai su šunimis varydavo į tinklus, kur juos medžiotojai pribaigdavo. Meškas medžiodavo lapkričio – gruodžio mėnesiais , kai jos suguldavo žiemos miegui.
XVI a. prieš mūsų erą , prasidėjus žalvario amžiui, Lietuvoje sparčiai vystėsi žemdirbystė ir gyvulininkystė. Prasidėjo intensyvus miškų deginimas, jų teritorijoje ruošdavo dirbamus laukus. Lietuvoje miškingumas mažėjo, tuo pačiu mažėjo ir gyvūnų. Atsiradus metalams, o vėliau šaunamiesiems ginklams, intensyvėjo medžioklė, ji jau tapo ne tik pragyvenimo, bet įgavo ir pramogos aspektus. Laukinių gyvūnų skaičius pradėjo intensyviai mažėti, taip išnyko tauras, laukinis arklys (miškinis taranas), ernis, vilpyšius, stumbras, sabalas ir lokys.
Mažėjant žvėrių, vis dažniau imta medžioti paukščius. XIV-XVIII a. Europoje buvo labai paplitusi medžioklė su sakalais ir kitais plėšriaisiais paukščiais. Turėti sakalą, buvo gero tono ženklas. Juos dovanodavo karaliai vieni kitiems. Pvz.: 1406 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Ordino maršalkai padovanojo 2 sakalus.
Sakalai buvo brangūs ir stropiai globojami. 1529 m. pirmame Lietuvos statute rašoma : „Kas išardė ar iškirto sakalo lizdą ar sąmoningai sugavo po lizdu sakalą, ar pavogė iš lizdo jaunus sakaliukus, tas, jei bus įrodyta jo kaltė, privalo tam, kurio miške lizdas, sumokėti 12 kapų grašių„ 1581 m. Steponas Batoras Gardine įkuria sakalų mokymo mokyklą. Atsirado Sakalininko pareigybė, jie gaudavo didelius atlyginimus, daugelis prasigyveno.
Susikūrus feodalinei valstybei (XIII – XV a.) medžioklė pradėta sieti su žemės nuosavybe. Medžioklę reglamentuojanti teisinė sistema jau atsispindi Kazimiero teisyne (1468 m.) kuriame reglamentuot a stumbrų ,briedžių ir bebrų medžioklė). 1557 m. paskelbtame Valakų įstatyme (reglamentuojama miško naudojimo, medžioklės, žūklės, grybavimo ir uogavimo tvarka. Pvz. : prie bebrų namelio buvo draudžiama prisiartinti arčiau nei per ranka vieną lazdos metimą).
Antrajame (1566 m.) ir Trečiajame (1558 m.) Lietuvos statute pateiktos ne tik teisės ir pareigos, bet įteisintos ir baudos. Jau buvo uždrausta svetimose žemėse persekioti žvėrį. Be to valakų įstatyme valstiečiams jau leidžiama savo valdose medžioti smulkiuosius žvėris ir stambiuosius plėšrūnus vilkus, lūšis ir ernius.
Pirmosios tradicijos apie mūsų krašto gamtos apsaugą formavosi daugiau dėl pagoniško tikybos. Senovėje šalia didelių ąžuolų statydavo aukurus, kur atlikdavo religines apeigas. Taip atsirado šventi medžiai, šventos giraitės, šventos upės ir net neliečiami miškai. Šventomis vietomis buvo skelbiama ir tai, kas turėjo įtakos krašto gynybai. Viena iš tokių vietų minima 1398 m. Salyno sutartyje, tai šventoji vieta prie Nevėžio, kur buvo draudžiama kirsti medžius, medžioti ir net vaikščioti.
Nuo XIII a. Lietuvoje buvo auginami medžiokliniai šunys. Kunigaikščiai ir didikai savo dvaruose turėjo šunynų, buvo šunininko specialybė Tuo metu buvo populiarūs skalikai, bretanai, medelianai, kurtai ir brusbartai, barbetai ir grifonai.
Nuo XVIII a. buvo medžiojama daugiau dėl pramogos. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos ( 1795 m.) medžioklė pradėjo nykti, buvo apleisti bebrynai, išnyko taurieji elniai, sumažėjo kitų žvėrių. Be to plėšrieji paukščiai buvo laikomi žalingais medžioklės ūkiui ir naikinami. Erelių ir sakalų labai sumažėjo. Naikinti juos skatino ir įsteigtos pašto karvelių stotys.
1846 m. pietvakarinėje Lietuvos dalyje (Suvalkijoje ) išskiriami atskiri plotai žvėrių apsaugai (draustiniai) XIX a. pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje medžioklė buvo tvarkoma pagal 1892 m. vasario 3 d. išleistą Medžioklės įstatymą. Šio įstatymo tikslas – įteisinti privačių žemių savininkų nuosavybę laukiniams žvėrims ir paukščiams. Kam priklausė žemė, tam priklausė ir gyvūnai bei paukščiai bei teisė juos medžioti. Gyvūnai i paukščiai buvo intensyviai medžiojami. Pavyzdžiui : Vilniaus medžiotojų draugija, nuomojusi didžiulius medžioklės plotus Šumsko, Rūdninkų ir Trakų apylinkėse nuo 1905 iki 1914 metų sumedžiojo vos 4 briedžius, 37 šernus, 13 stirnų, 39 lapes, 478 kiškius, 80 kurtinių, 81 kurapką, 294 antis, 109 jerubes, 810 perkūno oželių, 25 vilkus.
1920 m. spalio 27 d. prof. Tadas Ivanauskas , prof. Povilas Matulionis ir kt. Kaune įkūrė Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugiją, kuri 1937 m. perregistruota į Lietuvos medžiotojų draugijų sąjungą.
1934 m. surengta pirmoji gyvūnų apskaitą, nuo 1949 m. apskaita vykdoma reguliariai – kasmet.
1925 m. Lietuvos Seimui priėmus pirmąjį Medžioklės įstatymą, medžioklės reikalus tvarkė Vidaus reikalų ministerija. Įstatymas gynė privačią nuosavybę.
1927 m. Medžiotojų draugija pradėjo leisti žurnalą „Medžiotojas“
1935 m. priėmus naują Medžioklės įstatymą, medžioklė perduodama Žemės ūkio ministerijai. Žemės ūkio ministerijos Miškų departamente įkuriamas medžioklės fondas. Jame kaupiamos lėšos , gaunamos iš mokesčių, baudų bei pajamos už eksportuojamų žvėrių kailius. Deja žvėrių skaičius Lietuvoje mažėjo, 1937 metais valstybiniuose Lietuvos miškuose buvo : briedžių – 290, šernai – 868, kiškiai – 97800, stirnos – 26740 )
1940 m. – Lietuvai netekus nepriklausomybės, žurnalas uždaromas, draugija paleidžiama.
1946 m. – atkurta Medžiotojų draugija.
1947 metais – prie Ministrų Tarybos įsteigta medžioklės ūkio valdyba, kuri 1959 m. reorganizuota į Gamtos apsaugos komitetą. Šios organizacijos tvarkė medžioklę Lietuvoje.
1948 m. respublikos vyriausybė patvirtino apskričių valstybinių medžioklės inspekcijų ir visuomeninių medžioklės inspektorių nuostatus. Įsteigta 13 medžioklės rezervatų: Kuršių nerija (6370 ha.), Punios šilas (2556 ha.), Gudų giria (10 000 ha.), Vidzgirio miškas (301 ha.) ir t.t.
1959 m. priimamas Gamtos apsaugos įstatymas. Gamtos apsaugos komitetas organizuoja gamtos turtų, kraštovaizdžio, gyvūnijos ir augalijos apsaugą, kontroliuoja medžioklę, žūklę, o nuo 1960 metų steigia draustinius ir rezervatus.
Pokario metais Lietuvoje reaklimatizuoti bebrai, stumbrai, aklimatizuotos ondatros, kanadinės audinės, muflonai, danieliai. Atklydo ir paplito mangutai. 1956 ir 1972 m. Lietuvoje reaklimatizuoti taurieji elniai.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę nuo 1991 m. Lietuvos medžioklės ūkį tvarkė Miškų ūkio o nuo 1995 m. – Aplinkos apsaugos ministerija, kuri turi teisę keisti medžiojamosios faunos sąrašą, kontroliuoja visą, su medžiokle susietą, veiklą.
Medžiotojų būreliai tapo savarankiški juridiniai vienetai, jie patys nuomoja medžioklės plotus, savo nuožiūra disponuoja žvėriena, atlygina žvėrių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui.
